Marijos ėmimo į dangų šventė

Pamaldiems tėvams Betliejuje gimė dukrelė, kurią pavadino Ona. Betliejuje ji praleido savo jaunystę. Būdama dvidešimt ketverių metų ištekėjo už Joakimo, gyvenusio maždaug už penkių kilometrų nuo Nazareto miestelio - taip savo regėjimuose matydavo Ona Kotryna Emmerich ir Teresė Neumann (Neumannaitė). Joakimas buvo kilęs iš judo genties, iš karališkos Dovydo giminės, kaip parašyta Evangelijoje (Lk 1,27).
Nors jau buvo praleidęs dvidešimt vedybinio gyvenimo metų, bet Ona ir Joakimas
Neturėjo vaikų. Jie daug meldėsi, pasninkavo, marinosi ir buvo dosnūs vargšams, kad Dievas laimintų juos kūdikiu. Vieną turto trečdalį maldykloje jie paaukodavo Dievui, kitą trečdalį išdalydavo vargšams, ir tik truputį pasilikdavo sau pragyventi.
Dievo tarnaitė Marija Jėzaus, Algredietė, septynioliktame amžiuje gyvenusi regėtoja, rašė, kad Dievo pasiųstas arkangelas Gabrielius pranešė Joakimui sakydamas: „ Aukščiausiasis išklausė tavo maldas. tavo žmona Ona pradės ir pagimdys dukrelę..., kurią visos tautos vadins palaimintąja. Viešpats nori, kad nuo pat kūdikystės ji būtų jam paaukota šventykloje".
Netrukus arkangelas Gabrielius pranešė ir Onai , kad ji būsianti pasaulio išganytojo Motinos motina. Šventuosius Joakimą ir Oną minime liepos dvidešimt šeštąją.
Tėvai susilaukė dukrelės. Motina Ona tuojau ją paaukojo ją Dievui kaip buvo prižadėjusi ir Dievo nurodymu pava dino ją Marija. Ji buvo toji nuo amžių numatytoja ir nekaltai pradėtoji pasaulio išganytoja motina.
Trejų metų Marija buvo atiduota mergaičių bendrabutinį Jeruzalėje, prie šventyklos, pamaldžioms auklėtojoms, kad auklėjama gyventi pagal Viešpaties Dievo šventą valią. Ten Marija gyveno drauge su kitomis mergaitėmis. Jos visos buvo kilusios iš karaliaus Dovydo giminės. Paaugusios jos mezgė, siuvo, ir skalbė maldyklos dvasininkų drabužius.
Sulaukusios keturiolikos metų mergaitės būdavo išleidžiamos už vyro. Visos slapčia tikėjosi, kad iš jų arba jų giminės kils Išganytojas.
Pasižadėjusi Dievui likti Mergele, Marija atsisakė eiti už vyro. Šventyklos kunigų verčiama, ji sutiko su jų ir Dievo valia.
Išleidus atsišaukimą į viengungius, kilusius iš Dovydo giminės ir stropiai ieškomos pagal sąrašus, atsiliepė ir Juozapas. Jis buvo gimęs Betliejuje, bet tada ten negyveno. Marija tapo jo žmona. Po jungtuvių Marija drauge su savo motina Ona tuojau iškeliavo į Nazaretą, o Juozapas kuriam laikui išvyko į Betliejų, kad ten sutvarkytų palikimą. Jaunavedžiams Ona parūpino namelį Nazarete.
Vieną vakarą Jei tebegyvenant su savo tėvais, Marija nuėjo į savo kambarį, apsiglobė maldos apsiaustu, o galvą baltu šydu, kaip gyvenant prie maldyklos buvo išmokytos daryti. Ji ilgai meldėsi. Meldė Dievą, kaip tada buvo įprasta, kad jis greičiau siųstų žadėtąjį išganytoją.
Apie vidurnaktį nuo lubų pasklido šviesa: angelas Gabrielius atvykęs pasveikino ją: „ Sveika, malonės pilnoji ". Kai ji ištarė sutikimo žodžius : „ Tebūnie man kaip tu pasakei" ( LK 1,38). Šventoji dvasia apsupo ją, ir taip įvyko Išganytojo įsikūnijimas.
Kristaus įsikūnijimo šventę bažnyčia švenčia kovo 25d.
Sulaukęs trisdešimt metų, Jėzus išėjo mokyti žmonių, skelbti dieviško mokslo. Pasirinkęs dvylika apaštalų, trejus metus mokė žmones, gydė ligonius, prikėlė kelis mirusius, guodė liūdinčius.
Po trejų mokymo metų Motina Marija palydėjo Jėzų į Kalvarijos kalną, kur kentėjo po jo kryžiumi. Taip ji tapo kankinių Karaliene. Savo kančia ir kraujo praliejimu Viešpats atpirko visus žmones iš piktojo vergijos, nors nevisi naudojasi atpirkimo vaisiais. Marija priėmė Sūnaus kūną, nuimtą nuo kryžiaus, palaidojo ir džiaugėsi jo prisikėlimu iš numirusiųjų. Ji buvo drauge su apaštalais Sekminių dieną, kai Viešpats Jėzus atsiuntė Šventąją Dvasią.
Nuo kryžiaus Jėzus Kristus pavedė Šv. Jonui apaštalui globoti savo Motiną. Ir jis globojo ją apie penkiolika metų. Po to ji, būdama maždaug šešiasdešimt ketverių metų, užmigo amžinu miegu. Apaštalai palaidojo ją. Tačiau Dievas neleido supūti jos kūnui - ji buvo paimta į dangų su kūnu ir siela ir vainikuota dangaus ir žemės Karaliene.
Šiandien kalbame apie neįtikėtiną dalyką: Dievo Motina Marija, su kūnu ir siela paimta į dangų.
Ir šios dienos šventė apeliuoja į mūsų laisvę, kiek dėmesio skiriame kūnui. Todėl šiandien galime sakyti , kad nėra mirti es, kuri mums keltų baimę, bet yra gyvenimas ir mūsų kūnas yra taip pat sukurtas nemirtingumui. Šiandien kūnas ir siela dalyvauja žmogaus garbėje, kur meldžiamės, mąstome, tarsi stengdamiesi patys atitrūkti nuo žemiškų reikalų.
Ką mums reiškia melsti ? Tai reiškia - išsivaduoti iš to, iš tokio gyvenimo, kuriame mes esame. Tai reiškia paskaičiuoti, kiek padarome žingsnelių, kad būtų daugiau meilės tarp žmonių, tarp šeimos narių, kitų gyvenimuose, kad būtų daugiau taikos ir supratimo, nuoširdumo ir atsidavimo. Kad galėtume pasakyti : viską, Viešpatie, padarėme, priimk ir mus į dangų su kūnu ir siela !
Marija - tikėjimo Moteris. Todėl prašykime Jos pagalbos, kad kiekvienas turėtume tokį tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, kaip Ji.
Marijos pavyzdys ragina mus ne tik išlaikyti tikėjimą, bet jį skleisti, jį nešti kitiems žmonėms, jį nešti į pasaulį.
Ir šiandien Marija veda Bažnyčią į naują Dievo malonės atradimą. Marija, gyvasis Dievo laiškas, prasideda žodžiu, tokiu plačiu, kad jame, telpa visas Jos gyvenimas. Tas žodis yra „ malonė".
Savo mirtimi ir prisikėlimu atpirkęs visus žmones, V. Jėzus ir toliau rūpinasi jų išganymu. Jis nori, kad visi žmonės eitų dangun ir per amžius gyventų drauge su Dievu, jo Motina Marija, visais angelais ir šventaisiais.
Tačiau daug žmonių nepaiso Dievo mokymo, kurį skelbia popiežius, vyskupai, kunigai ir daugis gerų pasauliečių, mokydami tikėti Dievą, mylėti jo Motiną Mariją ir vieniems kitus. Todėl V. Jėzus kartais siunčia žmonėms savo Motiną Mariją, visų angelų ir žmonių Karalienę. Ji moko žmones tikėti, pasitaisyti, melstis, atgailauti. Ragina susitaikyti su Dievu, Bažnyčia, vieniems su kitais, moko mylėti Dievą, Bažnyčią ir vienas kitą.
Pirmą kartą V. Jėzus siuntė savo Motiną Mariją žemėn daugiau kaip prieš keturis šimtus šešiasdešimt metų Meksikoje. Kad Švč .M .Marija apsireiškusi ankščiau, Bažnyčiai nėra žinoma.
Šešioliktame amžiaus pradžioje, Europoje sustiprėjus protestantizmui, daugelis lietuvių didikų jaunimo studijavo Vidurio ir Vakarų Europoje. Ypač palankios sąlygos lietuviams buvo teikiamos Karaliaučiaus universitete, kur buvo dėstoma lietuvių kalba iš pradžių liuteronų, o vėliau kalvių dvasia. Taip daugis Lietuvos didikų vaikų, susižavėję Kalvio reformuotu tikėjimu, tapo kalviniais. Į namus jie grįžo kartu su karštais kalvinizmo skelbėjais. Šie uoliai skleidė naują tikėjimą, griovė katalikų bažnyčias, šmeižė katalikus, išjuokė katalikų tikėjimą, kurstė neapykantą tarp katalikų ir kalvinų.
Dėl persekiojimo ir šmeižtų labai sumažėjo katalikų, ir kunigas nebegalėjo dirbti Šiluvoje.
Katalikų jėgos buvo silpnos , ir jie negalėjo atsispirti kalvinams, kurių rankose buvo ir valdžia, ir visi turtai.
Bažnyčiai ištikimi katalikai maldavo Dievą pasigailėti jų ir gelbėti Lietuvoje žūstantį katalikų tikėjimą.
Pagaliau 1608 m. V. Jėzus išklausė jų nuoširdžių maldų ir siuntė savo Motiną Mariją į patį kalvinų centrą Lietuvoje, į Šiluvos miestelį. Ant minėto didelio akmens piemenėliams regimai apsireiškė Švč. M. Marija.
Švč. M. Marijos apsireiškimas Šiluvoje buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse tautose, ir Vakarų Europoje, ypač po to, kai pop. Pijus šeštasis (+1799) patvirtino Švč. M. Marijos apsireiškimų tikrumą. Vainikavimo iškilmės dar labiau išgarsino Šiluvą nuo katalikiškojo pasaulio.
1993 m. rugsėjo 7 d., metinės šventės išvakarėse, pop. Jono Pauliaus antrojo apsilankymas Šiluvoje platesni pasaulio visuomenei atvėrė akis, kodėl Lietuva yra vadinama Marijos žeme.
Švč. M. Marija yra visų žmonių Motina. Kaip Motina ir ji rūpinasi jų išganymu. Kai jie nebeklauso V. Jėzaus mokymo ir pasuka į klystkelius, patikėję klaidingais mokymais, kartais V. Jėzus siunčia savo Motiną perspėti klystančius, kad jie susirūpintų savo ir kitų išganymu. Ji apsireiškė ne tik Meksikoje, Šiluvoje, bet ir kitur. Labai ypatingas jos apsireiškimas įvyko Lurde, pietinėje Prancūzijoje, prei Pirėnų kalnų ir Gavės upės.1858 m. vasario 11d. keturiolikmetei Bernadetai. 1917 m. gegužės 13 d. Švč. M. Marija apsireiškė trims vaikučiams ganiusiems avis Fatimoje, tai miestelis esantis Portugalijos centre.
Nuo 1981 m. birželio 24 d. Švč. M. Marija intensyviai apsireiškia Medjugorija šešiems iš to Kroatų kaimo kilusio jaunuolių grupei. Medjugorija yra Bosnijos ir Hercegovinos užkampis, kuris pasaulio akivaizdoje pražydo pamaldumu, nes jame buvoja Mūsų Ponia, Jėzaus Motina. Marija pakartotinai paaiškina, kad apsireikšdama Ji nori nuvalyti mūsų nuodėmes, atversti, sutaikinti, išmokyti melstis, vesti pas Dievą- į ramybę, laimę, Dangų. Brangūs vaikai ! Aš maldauju jūsų pradėti keisti savo gyvenimą šeimoje. Šeima tebūna suvienyta, kaip gėlė; ją aš noriu padovanoti Jėzui. Kiekviena šeima tegul uoliai meldžiasi. Noriu, kad vieną dieną maldos vaisiai pribręstų jūsų šeimoje. Tik taip aš dovanosiu jus Jėzui ir įvykdysiu Dievo planą.

Straipsnį parengė Romualdas Gedeikis